Lietuvoje prasidėjo lemtingas demokratijos egzaminas. Neperdėdamas galiu teigti,
jog tai, kas dabar vyksta Lietuvoje, prilygsta žurnalisto Vito Lingio žūties
istorijai, o gal net ir 1991 metų sausio dienoms. Netrukus mes, kaip taikliai
pastebėjo Virginijus Savukynas, sužinosime, kokioje valstybėje gyvename.
Dar daugiau - netrukus paaiškės, ko mes iš savo šalies ir jos politinio gyvenimo
galime tikėtis artimiausioje ateityje ir kuria linkme pasuks Lietuvos valstybė.
Tai, kas vyksta, negali stebinti nė vieno žmogaus, turinčio bent žiupsnelį
sveiko proto ir stebėjusio prezidento rinkimų eigą. Bet tik Andrius Kubilius
vienintelis iš visų Lietuvos politikos avanscenos žmonių ryžosi įvardinti
situaciją ir pavadinti ją tikruoju vardu - Lietuva jau moka už dabartinio šalies
prezidento ryžtą laimėti rinkimus bet kokia kaina.
Sykiu A.Kubilius vienintelis Lietuvos įvykius susiejo su jų tarptautiniais
analogais ar didžiaisiais precedentais. Prieš mūsų prezidento rinkimus tai buvo
šokiruojanti Jeano Marie Le Peno Nacionalinio Fronto sėkmė, privertusi visą
Prancūzijos politinį spektrą žaibiškai susivienyti ir padaryti stebuklą -
atmesti dešinės ir kairės prarają vardan šalies garbės ir ateities balsuojant
prieš populistą ir ksenofobą. Į šį įvykį A.Kubilius atkreipė dėmesį ir
prognozavo panašų mažytį sveiko proto stebuklą Lietuvoje.
Stebuklas neįvyko. Stebuklo, kurio vardas yra sveikas protas ir savigarba,
negali būti ten, kur grupiniai ir partiniai interesai bei jėgos žaidimų
rokiruotės nustelbia valstybinį mąstymą, atsakomybę už savo visuomenę bei
valstybę, istorijos jausmą ir elementarią savigarbą.
Ar įvyks savigarbos ir demokratijos stebuklas dabar? Šįkart A.Kubilius prisiminė
Votergeito skandalą, privedusį prie JAV prezidento Richardo Nixono
atsistatydinimo 1972 metais. Ir į šitą klausimą atsakymą mes netrukus
sužinosime. Kuo mūsų politinės sąmonės ir kultūros lygis skiriasi nuo
Prancūzijos, jau sužinojome. Netrukus sužinosime, kuo jis skiriasi nuo Amerikos.
Bet netgi už šituos klausimus svarbiau yra pamėginti tarp savo bendrapiliečių
garsiai pasamprotauti, kaip toliau gyventi šalyje, kurioje dedasi šitokie
dalykai. Korupcija ir kriminalinio pasaulio įsijungimas į valstybės valdymą
demokratijai ir valstybingumui graso nė kiek ne mažiau, nei svetimos valstybės
brutali karinė galia.
Kaip gyventi valstybėje, kurią valdo, kaip pasakytų anglai, the underworld,
kuris, pačiais ciniškiausiais būdais pažeminęs ir apgavęs savo šalį, nesivaržo
dar ir kurti tautinio orumo skatinimo programą. Kam - (savi)terapijos tikslams?
Tad prasidėjo mūsų nerimo ruduo. Šis ruduo atsakys į daugelį klausimų. Ar mūsų
šalį valdo piliečiai, įstatymais ir demokratinėmis procedūromis deleguojantys
arba stabdantys legitimią išrinktųjų galią, ar Rusijos kriminalinis sindikatas
ir jo filialas Lietuvoje?
Ar tikrai Lietuvoje pinigai ir jėga gali viską ir ar po jų belieka tik papirkti
žiniasklaidą, šantažuoti ir užčiaupti burnas keliems aukštesnio sąmoningumo
lygio pareigūnams, tuo vedant į neviltį mąstančią ir savigarbos nepraradusią
šalies dalį bei leidžiant triumfuoti kohortai vietinių revanšistų, cinikų ir
pilkųjų eminencijų, kurios yra neįkainojamas turtas Rusijos kriminaliniam
pasauliui? Ar tebelieka viltis, jog mūsų visuomenė ir politikai turi tą
savigarbos minimumą, kuris neleis su šalimi daryti visko, ko nori svetimos
šalies kriminalinė grupuotė?
Jei viskas baigsis lietuvišku šnypštu ir tauškalais, jog esą neverta jaudintis
(iš tikrųjų, o ko čia jaudintis, kad CŽV paskelbta tarptautinį terorizmą
remianti kompanija ir Lietuvos pilietybę gavęs jos galva remia šalies prezidentą
ir finansuoja jo rinkimų kampaniją?) ir jog viskas yra tvarkoje, tada belieka
tik konstatuoti faktą, kad Lietuva yra savo naujajame kelyje į Rusijos
protektoratą ir kad įvyko valstybės išdavystė, kurios mastą nustatys jau nebe
teisininkai, o istorikai.
Tragedija tik ta, kad tiems, kuriems tai neaišku, niekuo negalima padėti. Niekas
dar neišrado panacėjos, gydančios nuo lengvatikystės, atsisakymo savarankiškai
mąstyti ir naivumo, lygiai kaip nėra vaistų ir nuo cinizmo.
Esama čia ir kitos liūdnos detalės - sumaišties ir krizės situacijose žmonės
linkę lengvai atsisakyti savo laisvės, infantilizuoti save, virsti politiniais
vaikais ir leisti (o gal net ir trokšti), kad jais manipuliuotų ir pasirūpintų
galią turintieji. Tai - sena ir kone triviali Theodoro Adorno ir Ericho Frommo
išvada, padaryta tiriant Vokietijos visuomenę iki Antrojo pasaulinio karo.
Deja, mes šiandien pamirštame Europos patirtį - tiek šviesiąją, tiek tamsiąją.
Niekaip didysis Jonas Basanavičius ir aušrininkai neįkalė į galvą savo
tautiečiams, kad istorijos nežinantieji visada lieka vaikais. Bet tai anaiptol
nėra vien tik edukacinė problema - jei ji tik tokia būtų, nevertėtų jos
dramatizuoti.
O reikalas iš tikrųjų yra tas, kad Lietuvos visuomenę, kuri yra ne dienom, o
valandom sąmoningai verčiama neprotaujančia ir įtūžusia minia, šiandien yra
labai lengva fašizuoti. Tegul skeptikai pasiskaito internetinius komentarus,
kurie neblogai atspindi potencialą neapykantos ir noro sunaikinti kolektyviai
konstruojamą arba žiniasklaidos ir politinio elito sugestijuojamą priešą. Tai -
liūdesį ir nerimą kelianti informacija, ypač žinant, jog internetu naudojasi
anaiptol ne vien tik labilios psichikos ar menko išsilavinimo asmenys. Greičiau
priešingai - juo naudojasi labiau išprususi ir modernesnė visuomenės dalis.
Prasidėjo mūsų nerimo ruduo. Mes netrukus sužinosime, kokioje Lietuvoje mes iš
tikrųjų gyvename - save gerbiančioje, vakarietiškoje, neleidžiančioje ciniškai
mulkinti žmonių ir saugančioje savo politinį orumą bei suverenitetą, ar
ciniškoje, demoralizuotoje ir visas vertybes praradusioje šalyje, kuri tik
negrabiai simuliuoja Vakarų pasaulio gyvenimo formas, galingųjų stilius ir
manieras bei socialinius ir politinius ritualus, o iš tikrųjų yra fundamentaliai
svetima jam.
Ar nerimo ruduo virs vilties rudeniu? Šitą mes greitai sužinosime.
